Partnerio dr. Lauryno Didžiulio komentaras apie pandemiją, nuomos sutartis ir sąžiningumą

Partnerio dr. Lauryno Didžiulio komentaras apie pandemiją, nuomos sutartis ir sąžiningumą

Koronaviruso keliami iššūkiai užklupo itin greitai ir netikėtai mus visus: gyventojus, sveikatos sistemą, verslo įmones, valdžios institucijas, o taip pat fiziniams ir juridiniams asmenims patariančius teisininkus. Pavasarinio karantino pradžioje, matyt, dėl sistemingai atidėtų teismo posėdžių ir taip atsiradusio papildomo laiko, teisininkų bendruomenės pamėgti socialiniai tinklai ir informaciniai puslapiai sumirgėjo įvairiais komentarais apie koronaviruso įtaką sutarčių vykdymui. Reikia pasakyti, kad tokio dėmesio klasikiniams civilinės teisės institutams Lietuvoje neteko regėti bemaž nuo pirmųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) galiojimo metų (kurie dėl to netgi gali pretenduoti būti vadinami Lietuvos civilinės teisės doktrinos aukso amžiumi).

Konkrečių pavyzdžių neminėsiu, bet viešumoje koronaviruso aktualijas pavasarį daugiausiai komentavo garbūs kolegos teisininkai praktikai ir kaip taisyklė savo analizę užbaigdavo skeptiškomis išvadomis, kad, nors būtinas konkretus situacijos vertinimas, koronavirusas vargu ar suteikia galimybių pateisinti sutarčių nevykdymą. Paprastai būdavo pabrėžiama, kad nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės gali veikti tik natūrines prievoles, bet jokiu būdu ne pinigines prievoles, pavyzdžiui, mokėti nuomą. Po šio trumpo teisininkų bendruomenės suaktyvėjimo force majeure tema palaipsniui prarado populiarumą ir antrosios pandemijos bangos kontekste jau nebegrįžo į teisinės publicistikos antraštes. Netgi kasmet Vilniaus universitete rengiamo Teisės mokslo pavasario, šiais metais skirto COVID-19 pandemijos teisiniams iššūkiams, programoje nerasime jokio pranešimo force majeure (kuri, beje, yra ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės kategorija) tema.

Vis tik, niūrių pavasarinių nuomonių visumoje pakankamai ryškia išimtimi pasirodė mano gerb. kolegos iš Alma Mater ir sutarčių teisės doktrinos atstovo dr. Stasio Drazdausko įžvalga viename socialiniame tinkle, kur jis lakoniškai nurodė: „Aukščiausiasis Teismas yra pasakęs, kad reikia rasti labai konkrečias priežastis, kurios neleidžia vykdyti labai konkrečios prievolės, kad galėtume pasiremti nenugalima jėga. Tačiau nuomininkai vis tiek nenori mokėti už tai, ko negauna, o nuomotojai nori gauti už tai, ko negali duoti.“ Manau, kad pastarasis sakinys išties stiprus ir pasako kur kas daugiau už eilę apžvalginių komentarų. Šiame trumpame straipsnyje pabandysiu paaiškinti, kodėl taip manau, tačiau pirma būtina išsiaiškinti pandemijos reiškinių sąvokas.

COVID-19 pandemijos reiškiniai

Viešame diskurse apie COVID-19 pandemijos reiškinių įtaką sutartiniams santykiams dažnai painiojamos sąvokos – koronavirusas, COVID-19 ir karantinas (toliau tekste apibendrintai vadinami COVID-19 pandemijos reiškiniais). Pavyzdžiui, „Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio nuomos sutarčių vykdymui įstatymo projektas“. Kaip matyti iš pavadinimo, koronavirusą vadina COVID-19. Galbūt tai pateisinama bendrojoje žiniasklaidoje, tačiau teisės taikymo tikslais būtina suvokti, kad tai skirtingos sąvokos, skirtingai įtakojančios sutartinius santykius.

Šiuo metu pasaulyje siaučiantis koronavirusas, Kinijoje nustatytas 2019 m. gruodžio mėn., oficialiai vadinasi SARS-Cov2. Šis virusas sukelia pavojingą viršutinių kvėpavimo takų ligą COVID-19. Siekiant išvengti šios ligos daugelis pasaulio valstybių savo teritorijoje įvedė karantiną – specialųjį užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimą. Taigi COVID-19 yra ne virusas, o liga, kuri iššaukė karantiną. Vadinti COVID-19 virusu yra lygiai taip pat tikslu, kaip vadinti virusu AIDS. Taip pat nederėtų tapatinti ir koronaviruso bei COVID-19 su karantinu, nes karantinas yra teisinis režimas, o koronavirusas ir COVID-19 – biologiniai reiškiniai.

Force majeure

Lietuvoje, kaip ir daugelyje valstybių, force majeure sąvoka apima tiek gamtos reiškinius (angl. act of God), tiek ir valstybės veiksmus (angl. act of State). Šiame kontekste biologiniai COVID-19 pandemijos reiškiniai – koronavirusas ir COVID-19 – gali būti laikomi gamtos reiškiniais, o karantinas – valstybės veiksmais. Tačiau ar nurodyti pandeminiai reiškiniai konkrečiu atveju prilygsta force majeure ir pateisina sutarties neįvykdymą, būtina vertinti pagal force majeure apibūdinančius kriterijus.

Pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį, šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos egzistuojant force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažįstamos nenugalima jėga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010; kt.). Kaip matyti, Lietuvos teisė įtvirtina klasikinę civilinės teisės tradicijai žinomą force majeure sampratą, kuri gali būti apibūdinta remiantis trimis elementais – nenuspėjamumu (pranc. imprévisibilité), išoriškumu (pranc. extériorité) ir nenugalimumu (pranc. irrésistibilité), o taip pat šiais elementais pasižyminčios force majeure įtaka prievolės neįvykdymui.

Analizuojant COVID-19 pandemijos reiškinius force majeure taikymo tikslais, visų pirma, pastebėtina, kad šie reiškiniai buavus COVID-19 pandemijos reiškinius nenugalima jėga, būtina nustatyti jų įtaką sutartiniams santykiams. Kaip matyti, koronavirusas, COVID-19 ir karantinas yra skirtingi faktoriai, kurie su sutartiniais santykiais gali būti susiję skirtingais priežastiniais ryšiais. Pavyzdžiui, mirtina koronaviruso grėsmė gali užkirsti galimybes naudotis nuomojamomis patalpomis, net tada kai nuomininko veiklai nėra nustatytas karantininis draudimas tai daryti. Darbdavys privalo sudaryti saugias darbo sąlygas (Darbo kodekso 90 straipsnio 3 dalis), todėl, išskyrus objektyvaus būtinumo atvejus, negali siųsti darbuotojų į darbo patalpas, kuriose jie naudodamiesi bendrais koridoriais, holais, liftais ir patalpomis, gali užsikrėsti koronavirusu. Taigi šiuo atveju sutartinius santykius įtakojančia aplinkybe laikytina ne COVID-19 liga ar karantinas, bet pats virusas. COVID-19 gali įtakoti sutarčių vykdymą tuomet, kai skolininkas privalo įvykdyti grynai asmeninę prievolę (intuitu personae), pavyzdžiui, nutapyti paveikslą ar gydyti pacientą, ir to negali padaryti, nes pats guli ligos patale. Čia trukdymo tiesiogine priežastimi yra ne virusas ir ne karantinas, o liga. Na, o karantinas gali įtakoti sutarčių vykdymą tiesiog uždraudžiant vykdyti tam tikrą ūkine veiklą, kuri yra konkrečios sutarties dalykas, pavyzdžiui, teikti sporto klubo paslaugas. Pastarasis trukdymas yra teisinis ir bus aktualus nepriklausomai ar skolininkas serga ar rizikuoja susirgti šia liga dėl viruso.

Vertinant COVID-19 pandemijos reiškinių įtaką sutartiniams santykiams taip pat svarbus ir laiko momentas. Besiformuojanti Lietuvos teismų praktika COVID-19 bylose rodo, kad teismai dažnai atsisako pateisinti sutarties nevykdymą vien todėl, kad skolininkas pažeidė prievoles dar iki karantino paskelbimo ar jam pasibaigus, o tai reiškia, kad tikroji prievolių nevykdymo priežastis yra ne karantinas, o jau iki tol susiformavęs nemokumas ar tiesiog bandymas gudrauti.

Ar pinigines prievoles gali ištikti force majeure?

Kaip minėta straipsnio pradžioje, 2020 m. pavasarį paplitusiose nuomonėse dėl force majeure taikymo COVID-19 pandemijos kontekste paprastai būdavo pabrėžiama, kad nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės gali veikti tik natūrines prievoles, bet jokiu būdu ne pinigines prievoles, pavyzdžiui, mokėti nuomą.

Vertinant šios pozicijos pagrįstumą, aktualus CK 6.212 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys, nurodantis, kad nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Šis sakinys CK komentare prof. V. Mikelėno aiškinamas, kaip nustatytas todėl, kad nurodytos aplinkybės neatitinka force majeure požymių. Iš esmės pritariant šiam komentare išdėstytam pagrindimui, kartu pabrėžtina, jog šios nuostatos nereikėtų aiškinti plečiamai, kaip neva reiškiančios, kad force majeure negali ištikti piniginių prievolių, vien todėl, kad pinigai yra pakeičiamasis turtas (genera non pereunt). Pirmiausiai, CK 6.212 straipsnio 1 dalis kalba ne apie visus piniginių prievolių vykdymo atvejus, bet apie piniginių išteklių neturėjimą. Pavyzdžiui, asmuo gali turėti piniginių išteklių, bet negalėti įvykdyti mokėjimo prievolės jei neveiks tarpbankinė mokėjimų sistema. Antra, vien tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, nėra ir negali būti force majeure, nes netenkina išoriškumo ir numatomumo požymių, tačiau nereiškia, jog negali būti pateisintas piniginių išteklių neturėjimas, kurį sukelia force majeure aplinkybės. Kitaip tariant, piniginių išteklių neturėjimas pats savaime nėra ir negali būti pateisinamas, tačiau jei asmuo negali įvykdyti piniginės prievolės dėl force majeure aplinkybės, kuri sukėlė jo piniginių lėšų trūkumą, prievolės neįvykdymas gali būti pateisinamas. Pavyzdžiui, kai niekuo dėtas asmuo laikinai negali apmokėti už suteiktas paslaugas dėl to, kad valstybė per klaidą areštavo visą jo turtą ir jis arešto laikotarpiu negali gauti net paskolos, jo galimybes įvykdyti piniginę prievolę ištinka ne kas kita kaip force majeure valstybės veiksmų forma. Trečia, Lietuvos ir užsienio valstybių teismų praktikos pavyzdžiai COVID-19 bylose rodo, kad teismai analizuoja nenugalimos jėgos buvimą ir piniginių prievolių neįvykdymo atvejais.  Todėl galima teigti, kad praktikoje toli gražu ne visais atvejais laikomasi menamo draudimo taikyti force majeure institutą piniginių prievolių neįvykdymui pateisinti.

Taigi, nereikėtų absoliutinti aiškinimo, kad force majeure institutas taikytinas tik natūrinėms (nepiniginėms) prievolėms, nes tokio ribojimo CK išvis nėra ir nenugalimos jėgos aplinkybės gali būti kvalifikuojamos net ir piniginių prievolių atžvilgiu, jei atitinka visus joms keliamus požymius.

Ar gali force majeure aplinkybėmis remtis nuomininkas?

Vienas iš aktualiausių verslo teisinių klausimų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje COVID-19 pandemijos kontekste kilo dėl nuompinigių mokėjimo. Tai yra, ar force majeure aplinkybėmis gali remtis nuomininkas, kuris negali naudotis jo verslui skirtomis patalpomis dėl taikomų suvaržymų ir atsisakyti mokėti nuompinigius? Atsakydamas į šį klausimą, paminėsiu aktualiausias Lietuvos teisės normas, naujausius užsienio valstybių teismų praktikos pavyzdžius ir, galiausiai, pateiksiu trumpą doktrininį situacijos vertinimą.

Nuomos sutartis yra abišalė (sinalagmatinė), nes pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis).

Pagrindinė nuomotojo pareiga yra perduoti daiktą nuomininkui valdyti ir naudotis. CK 6.483 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Kaip ir kitose sutartyse dėl daikto perdavimo, nuomotojo pareiga apima du aspektus: pirma, daikto fizinę kokybę – fizinių trūkumų nebuvimą; antra, daikto teisinę kokybę – teisinių suvaržymų naudotis nebuvimą.

Pagrindinė nuomininko pareiga yra mokėti nuomos mokestį (nuompinigius). Pagal CK 6.487 straipsnio 1 dalį nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, jis turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja. Be to, pagal CK 6.489 straipsnio 1 dalį, nuomininkas turi šalutinę pareigą naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį.

Nuomos santykių kontekste labiausiai aktualūs ir aptartini du COVID-19 pandemijos reiškiniai – koronavirusas ir karantinas. Koronavirusas nuomos santykiuose aktualus, nes jis yra pavojingos gyvybei ir sveikatai COVID-19 ligos sukėlėjas ir gali būti perduodamas patalpose, kuriose buriasi ar dirba žmonės. Todėl net jei konkrečiam verslui ir nėra taikomas karantino ribojimas, pavyzdžiui, kaip tai buvo 2020 m. pavasarį, kai Vyriausybė kovo 14 d. nutarimu neįpareigojo, o tik rekomendavo nuotolinį darbą privačiam sektoriui, įmonių vadovai negalėjo šių rekomendacijų ignoruoti. Vis tik, nors Vyriausybės rekomendacijos nebuvo privalomos administracinės teisės prasme, tačiau į jas atsižvelgti reikalavo CK 1.5 straipsnyje, 6.248 straipsnio 3 dalyje, 6.256 straipsnio ir 6.263 straipsnio pirmosiose dalyse įtvirtinta bendroji civilinė rūpestingumo pareiga (angl. duty of care). Šis aiškinimas grindžiamas tiek privačiu interesu – apsaugoti save ir savo artimą aplinką, tiek ir viešuoju interesu – apsaugoti visuomenę nuo viruso plitimo ir pavojingos ligos židinių susidarymo. Todėl jei privati įmonė, pagal vykdomos veiklos pobūdį ir turimus techninius išteklius, turėjo organizacines galimybes organizuoti nuotolinį darbą, ji laikydamasi bendrosios rūpestingumo pareigos tai privalėjo ir daryti arba rizikuoti civiline atsakomybe už darbuotojų ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai neatsargiais veiksmais padarytą žalą. Kitaip tariant, rūpestingumo pareiga galėjo riboti nuomininko galimybes naudotis nuomos objektu net ir tuomet, kai nuomininko veiklai nebuvo taikomas karantinas pagal viešąją teisę. Todėl Vyriausybės rekomendacijos buvo ne tik rekomendacijos, bet kartu ir kriterijus asmenims vertinant kaip rūpestingai ir teisėtai elgtis civiliniuose teisiniuose santykiuose.

Tiesioginis karantino taikymas remiantis viešosios teisės normomis jau yra konkretus ir tiesioginis suvaržymas naudotis daiktu, kurį reikia vykdyti taip, kaip nurodyta taikytiname teisės akte, nebent jis pats nustato kokias nors suvaržymo išlygas. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalis, inter alia nustato, kad karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribota asmens judėjimo laisvė ir nustatyti šie ūkinės veiklos apribojimai: visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu: įskaitant, riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, išskyrus atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse atitinkamas funkcijas (darbus) būtina atlikti darbo vietoje, ir viešose vietose. Remdamasi šiomis nuostatomis 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1226 (Nutarimas) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje vėl paskelbė karantiną, kuris galioja iki šiol. Įdomu tai, kad be kitų draudimų, Vyriausybės nutarimo 2.2.1. punktu įsigaliojusiu nuo 2020 m. gruodžio 9 d. privataus sektoriaus subjektai buvo įpareigoti savo darbą organizuoti nuotoliniu būdu, išskyrus atvejus, kai atitinkamas funkcijas (darbą) būtina atlikti darbo vietoje, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinos visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas. Taigi greta konkrečioms veikloms, pavyzdžiui, sveikatinimo paslaugų centrų, teikiančių poilsio paslaugas, veiklai, taikomų draudimų, nuo 2020 m. gruodžio 9 d. visam privačiam sektoriui įsigaliojo nuotolinio darbo pareiga ir atitinkamai daugiau kaip dviejų žmonių kolektyvinio darbo įmonės patalpose draudimas, išskyrus objektyvaus (ne subjektyvaus) būtinumo atvejus. Kokius tai lemia padarinius nuomos sutartims?

Karantinas pagal prigimtį yra viešosios teisės suvaržymas naudotis daiktu ir privalomas visiems fiziniams bei juridiniams asmenims, kurie pagal savo kompetenciją privalo vykdyti užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemones (Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Todėl tai privalomas suvaržymas naudotis daiktu dėl kurio nuomotojas nebegali ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių įgyvendinti CK 6.483 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Negalėjimas naudotis daiktu reiškia negalėjimą vykdyti nuomotojo prievolę perduoti daiktą, kuri, kaip minėta pirmiau, turi būti užtikrinta ne tik nuomos santykių pradžioje perduodant daikto valdymą, bet ir užtikrinant galimybę juo naudotis per visą nuomos laikotarpį.

Jei nuomotojo pareiga negali būti įvykdyta ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių, kas tuomet ištinka nuomininko pareigą mokėti nuomos mokestį? Ar jis vis vien privalo jį mokėti, nors daiktu negali naudotis pagal paskirtį? Atsakymą į šį klausimą pateikia CK 6.62 straipsnio 1 dalis, pagal kurią, jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį. Šiuo atveju abi šalys turi teisę reikalauti grąžinti visa, ką jos įvykdė be atitinkamo priešpriešinio įvykdymo.

Štai čia ir prieiname prie atsakymo, kaip reikėtų spręsti straipsnio pradžioje gerb. kolegos paminėtą problemą, kai „nuomininkai vis tiek nenori mokėti už tai, ko negauna, o nuomotojai nori gauti už tai, ko negali duoti“. Tokiu atveju, jei nuomininkas visiškai negali naudotis daiktu, pavyzdžiui, sporto salės ar biuro patalpomis pagal numatytą paskirtį dėl realios pavojingo užkrato grėsmės arba taikomų suvaržymų, laikytina, kad nuomotojas, nors ir ne dėl savo kaltės, tačiau nepajėgus įvykdyti pareigą garantuoti fizinę (dėl viruso plitimo) ar teisinę (dėl karantino) daikto kokybę. Naudojimasis išnuomotomis patalpomis tokiu atveju yra nesaugus (valstybė primygtinai rekomenduoja to nedaryti) arba išvis draudžiamas. Sutarčių teisė grindžiama sąžiningų mainų etalonu (quid pro quo), todėl jei nuomininkas visiškai negali naudotis patalpomis, tai nesąžininga iš jo reikalauti mokėti nuomos mokestį, nepriklausomai nuo to kokia bendra jo turtinė padėtis. Kitaip tariant, nesąžininga reikalauti mokėti už prekę arba paslaugą, kurios asmuo negauna. Būtent todėl CK ir turime įtvirtintą 6.62 straipsnio 1 dalį.

Jei vis tik nuomininkas turi galimybę teisėtai ir saugiai naudotis daiktu, pavyzdžiui, jei jis yra persirgęs COVID-19 ir jau turi imunitetą, jei jam kyla objektyvi būtinybė ir jis naudojasi daiktu pagal paskirtį ir pan., tokiu atveju force majeure institutas netaikytinas, nes nuomos prievolę vykdyti tampa nors ir ribotai, tačiau įmanoma. Tokiu atveju gali būti taikomi tik kiti instrumentai, tokie kaip esminis aplinkybių pasikeitimas CK 6.204 straipsnio pagrindu arba nuomos kainos sumažinimas CK 6.487 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atribojant šių normų taikymą nuo force majeure taikymo, reiktų vertinti ar asmuo turi galimybę naudotis daiktu pagal paskirtį. Šiuo atveju svarbi ne abstrakti galimybė patekti į daiktą ir juo naudotis, pavyzdžiui, atvykti į biuro patalpas, laikyti daiktus (baldus, biuro reikmenis) jose, bet galimybė naudotis daiktu pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, pavyzdžiui, parduotuvės atveju – galimybė pardavinėti prekes, baseino atveju – priimti lankytojus plaukimui, administracinių patalpų atveju – kolektyvui dirbti darbo vietoje ir pan. Jei teisėtų galimybių tam nėra, tuomet laikytina, kad prievolę yra ištikusi force majeure, net jei nuomos objekte ir yra laikinai palikta tam tikrų nuomininko daiktų arba jei nuomininkas buvo atėjęs pasiimti kai kurių daiktų. Tokiu atveju ekonominių santykių turinys iš nuomos de facto redukuojasi į sandėliavimo paslaugas, todėl sąžininga būtų imti mokestį tik už daiktų sandėliavimą pagal sandėliavimo rinkoje taikytinus įkainius.

Keli užsienio valstybių teismų praktikos pavyzdžiai

Jei manote, kad pirmiau nurodytas aiškinimas yra tik teorinis ar perdėtai drąsus ar netinkamas laisvai rinkai, kviečiu susipažinti su palyginti naujais užsienio valstybių teismų praktikos pavyzdžiais.

Praėjusiais metais Vakarų teisės pasaulyje nuskambėjo JAV federalinio septintosios apygardos teismo sprendimas Hitz Restaurant Group byloje, kurioje teismas remdamasis force majeure sąlyga sumažino nuomos mokestį karantino laikotarpiu. Nuomos sutartyje šalys buvo numačiusios, kad „Nuomotojas ir Nuomininkas, abu turėtų būti atleidžiami nuo savo prievolių vykdymo tiek, kiek jos yra sutrikdytos <…> valdžios veiksmų ar neveikimo, valdžios nurodymų <…> Pinigų trūkumas nelaikytinas Force Majeure“. Teismas, įvertinęs, kad Ilinojaus gubernatoriaus vykdomasis potvarkis uždraudė tik dalį veiklos, tai yra lankytojų aptarnavimą restoranų patalpose, bet nedraudė maisto gamybos restorane išsinešimui ar pristatymui, vertino, jog force majeure paveikė ne visą nuomos sutartį. Įvertinus sumažėjusias galimybes generuoti pajamas, teismas sumažino nuomos mokestį 75 proc. Nors iš pirmo žvilgsnio šis sprendimas mums atrodo panašesnis į esminio aplinkybių pasikeitimo (rebus sic stantibus) nei į nenugalimos jėgos situaciją, tačiau logikos jis turi ir Lietuvos teisės kontekste. Turėtina omenyje, kad neleidžiant lankymosi restorane ir leidžiant tik maisto gamybą išsinešimui ar pristatymui, pagal paskirtį negali būti naudojamos restoranų salės patalpos (kuriose stovi staliukai ir sėdi lankytojai), ir naudojamos tik pagalbinės patalpos (virtuvė, sanitarinės patalpos, sandėliukai ir pan.). Vadinasi, šiuo atveju kalbame ne apie sumažėjusį viso daikto naudojimo intensyvumą (kas atitiktų iš esmės sumažėjusį įvykdymą LR CK 6.204 straipsnio prasme), bet negalėjimą naudotis konkrečia daikto dalimi (kas atitiktų LR CK 6.127 straipsnio 1 dalį įtvirtintą dalies prievolės neįmanomumą). Žinoma, dalinis prievolės neįmanomumas yra galimas tik tais atvejais, kai prievolė pagal dalyką apskritai yra daloma, tačiau nurodytoje situacijoje nuomininkas vis tik sugebėjo patalpų dalimi naudotis, todėl galima teigti, kad prievolė, vertinant iš šalių veiksmų, buvo daloma ir force majeure paveikė tik dalies patalpų naudojimą.

Jei vis tiek manote, kad JAV yra anglosaksų jurisdikcija, kuri mums tolima ir jos teisėjai neturi patirties, kaip taikyti kontinentinėje teisėje naudojamą force majeure institutą (nes common law valstybės taiko kitą – frustracijos doktriną), pateikiu kitą teismų praktikos pavyzdį, šį kartą iš Lietuvos civilinei teisei artimos Kvebeko jurisdikcijos. Kaip žinia, Kanados Kvebeko provincija yra grindžiama romaniškąja civilinės teisės tradicija, o jos modernus ir puikus CK buvo intensyviai naudojamas rengiant 2000 m. priimtą LR CK. Taigi, tą pačią 2020 m. vasarą, kai amerikiečiai skaitė ir diskutavo dėl Hitz Restaurant Group sprendimo, Kvebeko aukštesnysis teismas Hengyun International Investment Commerce Inc. v. 9368-7614 Québec Inc. byloje išaiškino, kad nuomotojas neturi teisės į nuompinigius tol, kol nuomininkas – sporto klubas – dėl ministro įsakymo negali vykdyti savo veiklos. Šioje byloje teismas taikė Kvebeko CK 1470 straipsnį, įtvirtinantį force majeure institutą, remdamasis tuo, kad dėl karantino ne nuomininkas, o pats nuomotojas negali įvykdyti savo pareigos užtikrinti netrukdomą daikto naudojimą. Kadangi sporto paslaugų veikla buvo apribota, nuomotojas negalėjo užtikrinti nuomininko galimybės netrukdomai naudoti daiktą. Teismas nurodė, kad šios pareigos sutartimi atsisakyti negalima, galima tik riboti. Teismo vertinimu, vien tai, kad nuomininkas turėjo galimybę patekti į patalpas ir joje laikyti savo įrangą, nėra pakankama konstatuoti buvus galimybę netrukdomai naudotis patalpomis, nes pagal paskirtį patalpos buvo išnuomotos sporto klubo veiklai. Tai nustatęs, teismas sprendė, kad tol, kol tęsiasi force majeure aplinkybės, negaudamas įvykdymo nuomininkas neturi pareigos mokėti nuomos mokestį.

Pabaigai

Visa tai, kas išdėstyta šiame straipsnyje, galėtų būti apibendrinta trumpa ir jau ne kartą girdėta teze, kad sutarčių teisė yra grindžiama sąžiningumo principu. Sąžiningumas yra moralinis sutarčių teisės turinys ir jos kokybės matas. Jis turi būti taikomas visose sutartinių santykių situacijose, nepriklausomai nuo jų įvairovės. Jei viena šalis negauna sutartos naudos, absoliučiai nesąžininga iš jos reikalauti suteikti priešpriešinę naudą. Jei teisinė sistema tai ignoruoja ir nesprendžia tokių situacijų (o toks įspūdis galėjo susidaryti ne vienam asmeniui Lietuvoje 2020 m. pavasarį pradėjusiam domėtis savo sutartinių teisių apsauga), ji nėra efektyvi ir turi labai rimtų vertybinių trūkumų, todėl ją reikia tobulinti. Todėl labai džiaugiuosi, kad bent jau statutinė Lietuvos sutarčių teisė nustato galimybes rasti praktinius sprendimus ir užkirsti kelią vienos sutarties šalies išnaudojimui tenkinant tik kitos šalies interesus. Pažiūrėsime kokiu keliu pasuks Lietuvos teismai.

Parašykite komentarą